Bažnyčios pastato vaizads 2020 m.

XVIII a. paskutiniajame ketvirtyje ties bažnyčios prienaviu buvo pristatytos dvi šoninės dalys, tokiu būdu priekyje bažnyčios pastato stovėjęs varpinės bokštas buvo įjungtas į bendrą bažnyčios tūrį. Kairės pusės patalpa buvo dviejų aukštų, skirta lobynui apačioje ir bibliotekai viršuje, o dešinėje pusėje įrengtaViešpaties Jėzaus koplyčia.
1808 m. vizitacijos aktuose buvo minima, kad įėjimas į koplyčią buvo įrengtas iš bažnyčios šoninės navos nuo Šv. Tado altoriaus. Koplyčia buvusi šviesi. Dienos šviesa į jos kompaktišką vidaus erdvę sklido pro du didelius langus su mediniais rėmais. Koplyčios grindys buvo buvo išklotos marmuro plytelėmis. Tokios, „karališkomis“ vadinamos, gindys puošė ir bažnyčios pagrindinę bei šonines navas.

Pagrindinė Jėzaus koplyčios puošmena – mūrinis ankstyvojo klasicizmo altorius su dviem plokščių piliastrų poromis ir skulptūriniais gipso lipdiniais dekoruotu karnizu. Išlikę šio altoriaus architektūrinės apdailos, polichromijos ir auksavimo likučiai leido atkurti didingą jo visumos vaizdą, antikinę tradiciją sugestijuojančią pilkos, žalsvos, aukso ir sodrios bordo spalvų dermę. Iš vizitacijos aktų žinome, jog altoriuje kabėjo didžiulis kryžius su Nukryžiuoto Jėzaus medine polichromuota skulptūra. Altoriaus mensa buvusi medinė su vienos pakopos laiptu. Ant jos, kaip įprasta, stovėjusios dvi žvakidės, krucifiksas ir relikvijorius (pontatylius) su šv. relikvijomis.

Altoriaus atkūrimo išklotinė. Arch. Rasa Saltonaitė 2020 m.

Koplyčios sienos ir skliautai dekoruoti sienų tapyba. Rasti du jos etapai, pirmasis datuojamas XVIII a. paskutiniuoju ketvirčiu, antrasis – pačia XVIII a. pabaiga – XIX a. pradžia. Sienų tapyba architektoniškai artikuliavo visą koplyčios erdvę ir kartu su naratyvinėmis scenomis sienų viršutinėse dalyse bei Kristaus kančios simboliais koplyčios skliauto lange pratęsė ir papildė jos altoriuje įkūnytą Kristaus aukos ant kryžiaus idėją.

Dabartinis, tarybiniais laikais suniokotos koplyčios vaizdas. 2019 m.
Tomo Tereko fotografija 2021 m.

Koplyčios sienose nutapyta rustikos apdailos imitacija, o jos fone –  grakštūs jonėninio orderio piliastrai, kurie tarytum laiko skulptūriškai ornamentuotus karnizus ir kesonais bei rozetėmis dekoruojamą skliautą. Kopyčios dekoro autorius rėmėsi italų Renesanso architekto Andrea Palladio pavyzdiniais brėžiniais, kurių publikacijos buvo ypač populiarios XVII–XVIII a.

Tarp iliuziškai tapytų piliastų viršutinėje koplyčios sienų dalyje buvo nutapytos keturios horizontalaus formato kompozicijos, perteikiančios svarbiausius Kristaus kančios istorijos epizodus. Vienoje koplyčios sienoje regima „Kristaus suėmimo“ scena: tapyta monochromiškai, vadinamąja grisaille technika. Kitos scenos buvo analogiškai įkomponuotos tarp iliuzinių piliastrų. Šios skulptūrinius reljefus imituojančios kompozicijos kartu su iliuziniais piliastrais, jų remiamais daugiabriauniais karnizais, skliautų ritmiškomis segmentų eilėmis, sudarė stilistiniu ir turinio požiūriu itin vientisą ir harmoningą Viešpaties Jėzaus koplyčios dekorą. Kas jo autorius? Šiandien į šį klausimą negalėtume vienareikšmiškai atsakyti, tačiau koplyčios iliuzinė sienų tapyba labai artima XVIII a. paskutiniaisiais dešimtmečiais daugiausia Minsko vyskupijos bažnyčiose dirbusio Kazimiero Antoševskio braižiui.

Viešpaties Jėzaus koplyčios sienų polichromijos fragmentas „Kristaus suėmimo“ scena. Dariaus Gerasimavičiaus nuotr. 2020 m.
Išlikęs Arma Christi vaizdas koplyčios skliaute 2020 m

Keturiuose iliuzinio koplyčios lubų lango segmentuose įkomponuoti Arma Christi – Kristaus kančios ir mirties istoriją primenantys simboliai: erškėčių vainikas, nendrė, vinys, plaktukas, virvė, kopėčios, kolona, taurė, replės, žibintas, ietis, gaidys… Kiekvienas iš šių simbolių primena konkretų Kristaus kančios epizodą. Tai vėlesnė nei koplyčios iliuzinių piliastrų, skliautų kesonų ir sienų naratyvinių kompozicijų tapyba. Kodėl ji uždengė palyginus neseniai sukurtą ankstesnį tapybos sluoksnį nėra žinoma. Tačiau manytina, jog vėlesnė tapyba greičiausiai kartojo anksčiau buvusios ikonografiją ir tęsė visą Viešpaties Jėzaus koplyčios dekorą vienijančią Kristaus kančios ir išganingos mirties ant kryžiaus temą.

Pažymėtina, kad Ramintojos bažnyčioje esanti Viešpaties Jėzaus koplyčia, kaip ir visas bažnyčios interjeras,  tarybiniais metais buvo brutaliai suniokota – nukapota dalis plastinio dekoro, tūris padalintas betono perdanga, iškirstos dvejos durys, uždažyta tapyba. Vidaus interjero fiksacijos prieš 1967 m. paverčiant ją sandėliu, praktiškai nebuvo atliktos. Žemiau matome išlikusią koplyčios altoriaus plastinio dekoro dalį, nukirstą betoninės perdangos.

Išlikusi koplyčios altoriaus plastinio dekoro dalįs 2020 m.

Informacija parengta pagal Tojanos Račiūnaitės „Vilniaus Augustinų vienuolyno statinų ansamblio Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios interjero ir jame buvusių meno kūrinių meotyrinių tyrimų“ medžiagą.