Florencijos Universiteto mokslininkų atlikto pastato skanavimo rezultatas – atkurtas 1768 m. pastatytos bažnyčios vaizdas. 2018 m.

Mūsų laikus pasiekusi augustinų Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčia senosios sudegusios medinės koplyčios vietoje buvo pastatyta 1746–1768 m. 

Mūsų laikus pasiekusi bažnyčia – XVIII a. II pusės vilnietiškojo vėlyvojo baroko paminklas. Iki šiol nėra rašytiniais šaltiniais pagrįstų duomenų apie šios bažnyčios architektus, statytojus.
Pastatas pailgo stačiakampio plano trijų navų, su pusapvale apside, pagrindinis fasado akcentas – aukštas ir grakštus penkerių tarpsnių bokštas-varpinė. Mūsų kraštų vėlyvojo baroko architektūroje retai sutinkame bažnyčias su integruou bokštus fasado priekyje, tai labiau gotikinei tradicijai būdingas sprendimas, kodėl jis buvo pasirinktas Vilniaus augustinų galime tik spėlioti. Tačiau pravartu prisiminti, kad teologiniuose bažnyčios statinio struktūros apmąstymuose bokštas – varpinė buvo laikomas Švč. Mergelės Marijos ir Bažnyčios simboliu, apieliuojant į „Giesmių Giesmės“ Dovydo bokštą.

Menotyrininkė Auksė Kaladžisntaitė, remdamasi formų analize, daro prielaidą, jog Vilniaus augustinų bažnyčios architektūra artima Jonui Valentui Tobijui Dyderšteinui52, šiuo laikotarpiu dirbusiam Vilniuje ir kituose LDK miestuose. Skirtingai nei Kristupas Gliaubičius pastarasis nenaudojo gausių ažiūrinių rokailio elementų arabeskų, stilizuotų lapų ir gėlių girliandų, akcentavo kolonų grupes, daugiabriaunius aštriai lūžtančius karnyzus53. Dyderšteinas 1749 m. dekoravo Vilniaus Šv. Dvasios bažnyčios kupolą stiuko lipdiniais, 1751 m. dekoravo Vilniaus bonifratrų Šv. Kryžiaus bažnyčios fasadą, dalyvavo rekonstruojant Vilniaus jėzuitų Šv. Rapolo bažnyčią, suprojetavo viršutinę fasado dalį, jam priskiriama ir 1753 m. pradėtos statyti Berezvečiaus bazilijonų šventovės architektūra54 (5, 6 pav.). Lenkijos meno istorikas Mariusz Karpowicz‘ius kelia prielaidą, jog Vilniaus Švč. Mergelės Marijos Ramintojos architektūra priklauso Antonio Ludovico Paracca (1722-apie 1790) rankai 55. Gimęs Castello Valsolda apie 1750 m. atsidūrė Vilniuje ir ėmė daugiausiai dirbuotis Livonijos didikams Plateriams ir Hilzenams Latgaloje (dabartinė pietrytinė Latvijos dalis), tačiau jo projektuotų šventovių yra ir dabartinės Baltarusijos vakarinėje ir šiaurinėje dalyse, dokumentais pagrįsta Paraccos autorystė Drujos dominikonų bažnyčios, pastatytos 1765–1773 m.56, Lorentzas tvirtina, kad architektas į Drują iš Vilniaus atsiuntė dvidešimt du mūrytojus iš Vilniaus. Taip pat Karpowiczius, remdamasisi palyginamaja formų (architektūrinių detalių) analize jam priskytė Piedrujos bažnyčios (dab. Latvijoje), kitų anksčiau sietų su Gliaubičiaus autoryste pastatų architektūrą (7 pav.). Tarp kitų kaip Paracca darbą jis aprašo ir mūsų nagrinėjamą šventovės architektūrą: „Bokštas priklauso nuostabiausiems „vilnietiškosios atmainos“ paminklams. Vidury horizontaliai išilginto stačiakampio vienaaukščio fasado iškyla nepaprastai grakštus bokštas.

Nežinomas dailininkas, Šv. Petras, XVIII a. 136 x 95, Drobė, aliejus, LNDM
Nežinomas XIX a. vid. dailininkas, Šv. Petras, Jono Kazimiero Vilčinskio Vilniaus albumas, 1854 LNDM

1768 m. birželio 26 d. Vilniaus sufraganas Tomas Zenkovičius naujai pastatytą mūrinę bažnyčią konsekavo Marijos Ramintojos titulu.

Marijos Ramintojos ar Marijos Paguodos titulo bažnyčių Lietuvoje ir Lenkijoje reta, nuo 1772 m. Vilniaus diecezijoje fiksuojamos tik dvi bažnyčios. Galbūt tai galima sieti su tuo, jog Dievo Motinos Globos kultas Vakarų Bažnyčioje ilgai nebuvo oficialiai aprobuotas, reiškėsi spontaniškai daugiausiai įvairių vienuolijų iniciatyva. Dievo Motinos Globos šventė nuo seno švęsta antrąją lapkričio savaitę, Lenkijoje oficialiai Apeigų Kongregacijos įvesta tik 1735 m. ir, galimas dalykas, šį įvykį paskatino išaugęs Aušros Vartų Gailestingumo Motinos kultas.
Švč. Mergelės Marijos Ramintojos titulas, sinonimiškas Paguodėjos, tai trumpinys Loreto litanijos išgarsintos invokacijos Consolatrix afflictorum – „Nuliūdusiųjų paguoda“. Augustinų vienuolijos dvasingumo tradicijoje Paguodos Švč. Mergelė Marija turėjo ryšį su jos įkūrėju šv. Augustinu per jo paties motiną šv. Moniką. Pasak legendos, Švč. Mergėlė apsireiškusi šv. Monikai, ir pažadėjusi visiems, kurie jos garbei rišėsią odini diržą, savo globą ir rūpestį. Odinis diržas, greta pervertos širdies39 – Kristaus kančios ir Dievo meilės simbolio, ir patį Hipono vyskupą šv. Augustiną primenančios mitros, tapo augustinų vienuolijos ženklu, sudėtine jos herbo dalimi.širdies39 – Kristaus kančios ir Dievo meilės simbolio, ir patį Hipono vyskupą šv. Augustiną primenančios mitros, tapo augustinų vienuolijos ženklu, sudėtine jos herbo dalimi.širdies39 – Kristaus kančios ir Dievo meilės simbolio, ir patį Hipono vyskupą šv. Augustiną primenančios mitros, tapo augustinų vienuolijos ženklu, sudėtine jos herbo dalimi.širdies39 – Kristaus kančios ir Dievo meilės simbolio, ir patį Hipono vyskupą šv. Augustiną primenančios mitros, tapo augustinų vienuolijos ženklu, sudėtine jos herbo dalimi.

Vilniaus augustinai savo konventą pavedę Švč. Mergelės globai taip pat įkūrė ir ryšius su pasaulietine tikinčiųjų bendruomene užtikrinančią jos vardo broliją, paskirdami jai (brolijai) didijį bažnyčios altorių su tituliniu Dievo Motinos atvaizdu41. Pagal tradiciją pirmąjį sekmadienį po šv. Augustino buvo iškilmingai švenčiama Marijos Paguodos šventė, laikomos mišios, prie atvaizdo išstatomas Švč. Sakramentas. Paguodos brolijos nariai savo pamaldumą šv. Augustino motinai šv. Monikai apsireiškusiai ir globą pažadėjusiai Švč. M. Marijai išreiškė nešiodami šios brolijos nario ženklą – odinį diržą. Švč. Mergelės Marijos Paguodos brolijos veikė ne tik Vilniuje, bet ir Liet. Brastos, Gardino, Seredžiaus, XIX a. – Kauno vienuolynuose.

Procesijų altorėlis su Švč. Mergelės Marijos Ramintojos ir Šv. Augustino atvaizdais, XVIII a. II p., BPM BP-340.
Procesijų altorėlis, kita pusė.

Informacija parengta pagal Tojanos Račiūnaitės „Vilniaus Augustinų vienuolyno statinų ansamblio Švč. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčios interjero ir jame buvusių meno kūrinių meotyrinių tyrimų“ medžiagą.